● Priešinkinė Peru civilizacia I d. ●
Saulės spinduliai gęsta tolumoje dūksančiuose snieguotose Kordiljerų viršūnėse ir auksina žvilgsniu neaprėpiamą Titikakos ežerą.Tas peizažas tylus ir niūrus, jame gal tik vėjas drumsčia tylą. Kažkur tolumoje laukinės prerijos, neįžengiami miškai, didelės kaimenės galvijų ir laukiniai nuogi žmonės, ryjantys vienas kitą ar tykojantys žvėrių ar žmonių skalpų...
Tai vaizdas, iškylantis prieš akis, kai išgirsti žodį „indėnas“. Bet ar tas vaizdas tiesa? Tam, kad sužinotume, turime pažvelgti nors truputį plačiau į senovės indėnų gyvenimą, į jų senąją kultūrą.
Inkų valstybės klestėjimo laikotarpis yra senovės Perų kultūrų istorijos kulminacija – inkų valstybė tik ledkalnio viršūnė, paskutinė, žymiausia iš indėnų imperijų. Daug anksčiau Peru teritorijoje gyvavo daugelis kitų indėnų karalysčių ir kultūrų.Tačiau jų šlovę ir net tikruosius vardus užgožė legendos ir padavimai apie inkus, apie jų daug žinančius žynius, apie karingus vadus, didžiulius aukso lobius, akmeninius didmiesčius ir kitus pasiekimus...
Kurgi Peru? Ogi, Peru pakrantės teritorija prasidėjo ties Tumbeso miestu Ekvadoro pasienyje o baigėsi maždaug ties dabartinės Perų ir Čilės siena.Tai didelė teritorija, todėl šiaurinė Perų dalis labai skyrėsi nuo pietinės – ir gyvenimo sąlygos nebuvo labai palankios, bet šitoje sniego ir smėlio viešpatijoje, tarp vandenyno ir kalnų gyveno žmonės, kurie kūrė didingas Perų civilizacijas.
Tikra likimo ironija - nė viena senoji indėnų kultūra nesivadino Peru.
Archeologai mano, jog viena seniausiųjų yra Čavino kultūra.Nustatyta, kad Čavino miestas atsirado II tūks.pr.Kr., tačiau gyvenvietės buvo jau daug seniau.Ir tuometiniai miesto gyventojai jau statė šventyklas savo dangaus ir žemės dievams, su gyliais požymiais ir gigantiškomis statulomis. Nors ir šie radiniai stebina, bet dar labiau stebina tų žmonių žinios apie dangaus kūnų išsidėstymą – geriausiai jie žinojo tikslu Oriono žvaigždyno išsidėstymą ir labai tiksliai jį vaizdavo savo altoriuose šalia jų garbinamos pumos.O penkiolikos metrų aukščio piramidės buvo išpaišytos įvairiausiais piešiniais, kurie ir iki mūsų dienų gerai išsilaikę. Dar daugiau stebina Čavino žmonių audimo menas – jų palaidotos mumijos apvilktos tokiais audiniais, kokių dabar jau nepagamina.
Čavino kultūra mus intriguoja, kelią susidomėjimą apmąstymams, o senoji Naskos civilizacija mums paliko tokių mįslių, kurių dabartiniai mokslininkai, pasitelkę naujausias technologijas, negali įminti.Naskai buvo nekaringa, darbšti žemdirbių gentis, nors sąlygos žemės ūkiui buvo nepalankios.Jų gyvenamoje dykumoje trūko vandens, net dešimt mėnesių per metus šviesdavo akinanti Saulė. Kad išaugintų derlių, statydavo didžiulius rezervuarus – ir pastatė juos taip, kad naudojamasi ir dabar.O šventyklas statė dar didesnes nei Čavino kultūros, jų aukštis net iki ....m. Vienas įdomiausiu atrastu Naskos kultūros statinių – medinis pastatas iš džiovintų algarobų kamienų.Komplekso viduryje – dvylika eilių medinių kolonų. Šis statinys autentiškas – kiek panašus į Anglijos Stonhenžą. Vadinasi, jo ir paskirtis turi būti tokia pati – tad, galima manyti, kad naskai turėjo savo observatoriją ir kalendorių.
Naskai buvo puikiai įvaldę keramikos meną. Jie lipdė nuostabius dubenėlius, dubenys, taures, ąsočius ir gausiai juos išmargindavo būtybėmis, panašiomis į kates, o jų storose, trumpose letenose, buvo piešiama žmogaus galva – jam ant nasrų uždėta ovali kaukė, iš kaukės kiaurymės driekiasi dvi ilgos, plonos juostos, o iš rūsčios pabaisos akių rieda ašaros.Tokie piešiniai dažni ant daugelio dirbinių.Todėl mokslininkams belieka tik spėlioti, kodėl taip dėsningai ir taip atkakliai kartojami tie piešiniai.O gal tai rašmenys?Juk abu Amerikos žemynai senovėje neturėjo rašto, o išsivysčiusios amerikiečių civilizacijos naudojosi piktografija – sudėtingu piešinių raštu.Belieka tik spėlioti.
Be galo įdomūs yra ir naskų laidojimo papročiai, taip pat jų kapai – vieni yra žemės paviršiuje, kiti net penkių metrų gylyje.
Tačiau svarbiausias Naskos civilizacijos palikimas – didžiausia pasaulyje „paveikslų galerija“,sudėliota iš akmenų dykumoje.Tai – didžiuliai žvėrys, keistos žmonių figūros, iškeltomis rankomis su ilgais siaurais drabužiais, didelė pabaisa, taip pat išbraižytos ilgos absoliučiai tiesios linijos, kurioms tikriausiai reikėjo kažkokiu prietaisų, nes vargu ar yra įmanoma vien tik iš akies, taip tiksliai nupiešti. Taip pat labai sumaniai sudėliotos visai neaiškios spiralės..
Iš tiesų, mažai kas galėjo patikėti, jog kažkokia pirmykštė Naskos gentis gali padaryti tai, kas matosi tik iš viršaus.
Viena vietinė mokytoja, taip susidomėjo paveikslais, kad apsigyveno Naskos dykumoje.Ji ilgus metus dirbo prie akmeninių piešinių piešinių ir pastebėjo, kad kai kurie piešiniai tiksliai sutampa su lygiadieniais, o dar kitus tam tikromis dienomis ar valandomis galima pamatyti visiškai aiškiai ir esant ant žemės, Galiausiai ji priėjo išvados, kad dykumos piešiniai - milžiniškas astronominis kalendorius,tačiau dalies piešinių paskirtis liko neaiški. Kai kurie mokslininkai mano, jog tai religinės paskirties objektai.
Išsiaiškinus, kad mažasis Stonhedžas ir originali paveikslų galerija yra ne vien religinėms apeigoms skirti kūriniai, mokslininkams tenka pripažinti, kad Naskai buvo ne tik geri žemdirbiai, puodžiai, tekstilininkai, bet ir gerai išmanė astronomiją bei matematiką.
Kita, ne mažiau įdomi Šiaurės Peru civilizacija, gyvavusi maždaug tuo pačiu metu kaip ir Naskų kultūra – Močikų.
Močikų žmonės taip pat statė šventyklas – piramides, tik jie statė atskirai Saulei ir Mėnuliui garbinti. Močikai ikikolumbinėje Peru pastatė didžiausia Saulės piramidę, kuriai prireikė ne mažiau kaip 50 milijonų Saulėje džiovintų plytų. Piramidės aukštis 48 m Kad pastatytų šitokį milžinišką statinį, reikėjo, kad kas nors sumaniai vadovautu visiems darbams – viską apskaičiuotu – taigi, turėjo būti gerai išsivysčiusi kultūra.
Monikai, kaip ir kiti indėnai, buvo geri puodžiai. Jų moliniai ąsočiai paliko mūsų mokslininkams daug žinių apie jų kultūrą. Bet labiausiai močikų civilizacija išgarsėjo savo nepakartojamais aukso dirbiniais. Iš aukso jie gamino juvelyrinius dirbinius, gyvulių, žmonių bei mistines figūrėles ir jas inkrustuodavo ne tik sidabru bet ir smaragdais, turkiais, perlais. Kai kurios figūrėlės tokios plonos, lengvos, jog atrodo, pagaminti jų be specialių prietaisų neįmanoma.O Monikai tai darė labai meistriškai, jie buvo puikus auksakaliai, nuo jų prasidėjo „ auksinis Perų aukso amžius“
Po Močikų beveik visą priešininę Perų, kurį laiką, valdė karingieji, niūraus Tiahuanako miesto žmonės.Tačiau šitaip tie žmonės ir jų paslaptingasis miestas buvo pavadinti daug vėliau, o tikrasis miesto ir genties pavadinimas nugrimzdo praeitin.
|
